Gyvenime tikrai būna situacijų, kai galime sakyti, kad neturime laiko. Labai geras rodiklis, kad esame susikoncentravę ties darbais, šeimos reikalais tiek, kad nesiblaškome ties kitais dalykais, nes tikrai neturime niekam kitam laiko. Nejungiame Facebook, nepradedame pokalbių su draugais, nes esame pilnai užimti tuo, ką darome, kiekviena sekundė suskaičiuota ir įvertinta, kaip ją produktyviau panaudoti. Juk būna, kad žmonės tam tikrais etapais miega po 4 valandas, kai yra labai apkrauti, kad ne darbo metu jų nuolat ieško darbdavys, šaukia padirbėti. Kartais tokie etapai gali tęstis ištisus metus, dėl ko žmogus yra nuolatinėje įtampoje. Šeimos rūpesčiai, darbas užvaldo jo visą laiką ir atrodo, kad nėra išeities, nėra laiko niekam kitam, poilsiui, pomėgiams, laiko sustoti, pakeisti aplinką, pamąstyti, pasikonsultuoti su kuo nors kaip galima sumaniau sutvarkyti savo gyvenimą, kad būtų daugiau balanso, daugiau laimės, daugiau sveikatos.
Kartais žmonės būna praradę viltį, galvoja, kad „traukinys jau nuvažiavo“ ar kad tas svajonių gyvenimas kažkam kitam, tik ne jiems, todėl net negalvoja ko nori iš gyvenimo arba veja tas mintis, mano, kad tai neturi prasmės ir viskas vis tiek liks kaip yra. Bet jei paklaustume tokių žmonių, jie pasakytų ko norėtų iš gyvenimo, nors gali ir netikėti, kad įmanoma tai turėti. Jei žmogus gali įvardinti savo baimes, tai jau galimi tokie abstraktūs norų variantai – jis nori atsikratyti šių baimių arba kad jos nebūtų kliūtis siekti svajonių, arba jis nori leisti toms baimėms būti, kad apsaugotų jį nuo baimę keliančios veiklos. Taigi žmonės, net ir tie, kurie nelinkę svajoti, nusivylę ar nepasitikintys, geriau pagalvoję randa atsakymą, ko jie norėtų, bet kartais tam atsakymui trūksta detalumo, aiškumo. Tai viena iš priežasčių, kodėl neišeina pajudėti į priekį.
Vidiniai prieštaravimai – tai pirmoji mintis, kuri iškyla mąstant šia tema. Kaip įmanoma, kad „aš“ esu „aš“, bet kažkuri „aš“ dalis gali stebėti patį save „iš šono“. Tai kas tada esu „aš“? Ar jums pasitaiko, kad nesuprantate, kodėl galvoje sukasi …
Visų pirma, bet koks veikimas ar neveikimas duoda rezultatą. Jeigu nepakankamai ar neteisingai judame, silpnėja mūsų raumenys, audinių elastingumas sumažėja ir kūnas tampa ne toks atsparus traumoms. Jeigu nepalaikome ryšio su draugais, bendravimas pamažu nutrūksta. Kai išmokstame naują kalbą, tampame …
Vertybės būna įvairios – egzistuoja šviesioji ir priešinga jai vertybių skalės pusė. Vertybės taip pat keičiasi su amžiumi, žiniomis, patirtimi, todėl būtina apsibrėžti, kuria linkme su šiuo straipsniu einame ir kokį pasaulį kuriame. Šis straipsnis skirtas vertybių svarbai ir yra …
Vieno atsakymo į šį klausimą tikriausiai nėra. Dar prieš mūsų erą senovės filosofai nagrinėjo šią temą ir žmonės vis dar ieško atsakymo į tą patį klausimą – kokia yra gyvenimo prasmė? Vieni nurodė gyvenimo prasmę kaip aukščiausio gėrio, kiti kaip laimės siekimą per dvasinį augimą, kitiems tai siejosi su malonumo, laisvės, ramybės pojūčiu, dar kiti įžvelgė prasmę harmonijoje su gamta, gyvenimu pagal visatos dėsnius.
Sugebėjimas atsakyti sau į klausimus „kodėl?“ apie savo mintis, emocijas ir veiksmus ir būtinai atsakyti į juos sau be melo pagal vidinę tiesą, tai reiškia pažinti save. Kuo aiškiau, greičiau, nuoširdžiau sugebame atsakyti į šiuos klausimus, tuo geriau save pažįstame.
Kiek teko pastebėti, žmonių pasakojamos istorijos apie jų asmeninę transformaciją turi skausmo elementą, kad ir koks jis būtų – emocinis ar fizinis.
Teiginys, kad sėkmės garantas yra pats žmogus gali sukelti prieštaravimą, nes pasaulis kupinas pavyzdžių apie žmonių nesėkmes ir tai reikštų, kad šiose nesėkmėse yra mūsų pačių indėlis.
Rugsėjis ir visi moksleiviai, studentai sugrįžo į mokslus, vėl plušės didelę dienos dalį, mokinsis pagal sudarytas programas įdomių ir neįdomių dalykų. Jauniausius savo gyvenimo metus praleidžiame mokymo įstaigose, kur prisipildome informacija, susirandame draugų, atrandame dalykus, kurie mus domina ir tuo pačiu kankinamės studijuodami mūsų individualybei svetimus mokslus.